panašumas


panašumas
panašùmas sm. (2) 1. Ėr1 panašus 1: Menkas tarp tų brolių panašùmas . Sugretinti vaikus, ieškoti kažkokių panašumų – šį darbą palikime paskalbininkėms I.Simon. Ieškąs skambėjimo panašumų K.Būg. Raudonikis turi panašùmo ant baravyką, tiktai jo raudona galva Skp. Nėr jokio panašùmo, kad anas mokintas Gdr. Krymo akmuo panašùmo turia an mūsų akmenio Krns. Mergaitė panašùmo in tėvą Prn. 2. NdŽ mat. sutapimas, kongruencija: Trikampių panašumo žymės Z.Žem.

Dictionary of the Lithuanian Language.